Facebook pixel
BLACK FRIDAY WEEK
Batai, drabužiai, ugnis, dušas, maistas ir kiti meilės sau receptai

Batai, drabužiai, ugnis, dušas, maistas ir kiti meilės sau receptai

Dabar pats žiemos vidurys. Būna dienų, kai taip šalta, kad net nesinori išeiti pro duris. Esu girdėjusi, kad anksčiau žmonės Lietuvoje skaičiavo tik devynis mėnesius. Nes laikas nuo lapkričio pabaigos iki kovo pradžios nebuvo skaičiuojamas. Gruodis, sausis, vasaris – toks vientisas tarpas, kai miega visa gamta, ir žmonės ilsisi kartu su ja. Sėdi šiltai trobose, gliaudo pupas ir seka pasakas. Jei saulė išlenda, po sniegą pabraido. O jei užpusto iki pat langų taip, kad net durys neatsidaro, vadinasi, nėra ko eiti už tų durų.

 

Bet mes nemiegame. Mes skaičiuojame dvylika mėnesių. Ir į lauką turbūt einame kasdien. Pusnis nuo mūsų takų ir durų nukasa kiemsargiai. O jei tai darome pačios, tai prieš tai turbūt jau išgėrusios rytinės kavos. Iš pradžių paburbėdamos, o paskui pasidžiaugdamos, kad va – kasėme kasėme ir pavyko! Man tai toks stebuklas. Patirti žiemą. Mažus ir didelius jos malonumus.

 

Šįryt keliavau per ežerą. Vasarą jis pilnas žolių, žuvų ir ant smėlio saulės atokaitoje besimėgaujančių poilsiautojų. O dabar – tik sniegas ir vėjas. Tiesa, kitoje ežero pusėje dar keturi ar penki vyrai, ruošiantys erdvę čiuožyklai. Matau, kad jie tai daro entuziastingai. Jų tamsios didelės figūros iš kitos ežero pusės, kurioje esu aš, atrodo taip lyg žaistų. Jie juda vienas link kito kaip tokio naujo nepaprasto sniego stumdymo žaidimo žadėjai. Pagalvoju, kad jiems smagu.

 

Lipu ant ledo, kuris padengtas dar niekieno nenužingsniuotu sniegu. Toks ypatingas jausmas – būti pirmai. Palikti savo pėdas. Einu ramiai, žinodama, kad ledas tvirtas, jau beveik per visą žmogaus ūgį. Sniego kartais aukščiau kulkšnių. Pasidžiaugiu batais – kad gyvenu laike, kai galiu būti žiemoje ir jaustis komfortiškai. Man šilta, nes esu tinkamai apsirengusi. Man gera, nes esu gryname ore. Mano širdis džiaugiasi, nes šita žiemos diena tokia graži, kad tiesiog norisi ją imti ir visiems padovanoti: imkite, dalinkimės! Pasaulis visą šį grožį mums dovanoja nemokamai, kasdien: saulėtekius, sniego pusnis, šilumą kūne po smagaus pasivaikščiojimo… Ar pasiimame?

 

Kitoje ežero pusėje miškas, o jame – pėsčiųjų takai, kuriais it pašėlęs pirmyn atgal nedideliu traktoriumi zuja jaunas vairuotojas. Matau, kad valyti sniegą nuo tų takų jam pasiutusiai linksma. Kai pagaliau perėjusi ežerą užlipu ant jo kruopščiai iki asfalto nuskusto tako, lyg pajutęs, kad ras ką pagainioti, jis vėl atlekia savo traktoriumi. Tiesiai link manęs. Takas siauras, o iš abiejų jo pusių – didžiulės pusnys. Traktoriuko valytuvai užima visą plotį, ir aš suprantu, kad man teks pasitraukti. O jis lekia tuo savo pašėlusiu greičiu ir net nemano stabdyti. Galėčiau supykti – nes čia pėsčiųjų takas, tai reiškia, kad pirmiausia jis skirtas man. Tačiau traktorius jau visai arti, ir telieka spjauti į visas savo nuostatas ir šokti į pusnį. Įšoku, ir jis praskuba pro mane nepaliaujama sukdamas tuos savo valytuvus. Tada suprantu, kad visai visai nepykstu: linksma pasidaro ir man. Stoviu pusnyje ir šypsausi. Tokia tikra žiema.

 

Pakeliui į namus praeinu dar vieną ežerą. Ant jo jau kažkieno būta. Tap tap tap – išpėduota didelė širdis per visą ežero centrą. Didelė širdis baltame sniege – toks laikinas grožis, bet tikrai labai gražu. Žinau, kad kai kurie iš mūsų vengia šypsenų, apsikabinimų ir tokių banalybių kaip širdys sniege. O man patinka šypsotis. Apsikabinti drauges ir vaikus. Pasidžiaugti sniege ar smėlyje išraižytomis širdelėmis.

 

Kai pareinu, namai šilti. Mano kojos sausos. Mano rankos šiltos. Tik skruostai įraudę ir sušalę. Atsimenu skandinavų posakį: nėra blogo oro, yra tik netinkami drabužiai. Pagalvoju apie savo protėvius, kurie metuose turėjo tik devynis mėnesius. Ir dar tamsų šaltą laiką, kurį reikia kažkaip ištempti, išbūti. Man truputį jų gaila. Kitaip sakant, nenorėčiau gyventi jų laike. Aišku, žiemą ir man norisi daugiau ramybės, ilgiau pamiegoti ir dažniau pasilepinti šiluma (vonioje, pirtyje, lovoje...). Tačiau vis dėlto kaip gerai, kad tie trys žiemos mėnesiai yra. Man patinka žiemą eiti pasivaikščioti. Stebėti ledo lytis, plaukiančias upėmis. Būti tyliame pripustame sniege. Iš žiemos tamsos, kuri kažkokia visai kita nei vasarą, įeiti į kambarį, nusipurtyti batus, nusivilkti striukę ir eiti gerti arbatos. Arba užsukti į kavinę, atsisėsti prie staliuko ir plepėti su draugėmis, už lango siaučiant pūgai.

 

Maži tie žiemos džiaugsmai, bet tokie stebuklingi. Ir įdomiausia, kad jie, kaip ir visi kiti stebuklai, tokie paprasti. O tu juos arba matai, arba ne. Pasidžiaugi eidamas pro šalį ir nusišypsai arba abejingai nusisuki. Niekas kitas mums nesuteiks džiaugsmo, jei nerasime jo savyje. Neduos mums meilės, jei nemylėsime pačios savęs. Neužtikrins kokybiško gyvenimo, jei tuo nepasirūpinsime mes.

 

Mano šios žiemos meilės sau receptai paprasti:

  • kokybiški batai – patogūs kojai, gražūs akiai ir šilti;
  • gera striukė – kad būtų iš tiesų sauganti nuo šalčio ir vėjo, lengva ir daili, būtinai su kapišonu ir būtinai žemiau kelių, kad ir žiemą būtų patogu dėvėti sukneles;
  • širdį džiuginančios pirštinės, kepurė ir šalikas – kad būtų ne tik šilti, bet ir tokie gražūs, jog kas kartą eidama į lauką pagirčiau save, jog juos nusipirkau;
  • šiam laikui tinkamos gražios suknelės ir pėdkelnės (man patinka plonos vilnonės);
  • tinkamos odos priežiūros priemonės – ypač veidui ir rankoms;
  • kontrastinis dušas kas rytą. Skamba gal ir keistai, bet tas šilto ir šalto vandens kontrastas tiesiog tobulai mane paruošia naujai dienai. Išeinu iš vonios pasiruošusi iš gyvenimo pasiimti visus tuos mažus ir didelius malonumus, kuriuos jis man atneša;
  • taip pat – ugnis. Šią žiemą kasdien namuose dega žvakė. Kai kuriomis dienomis dega daug žvakių. Ugnis man suteikia ramybės ir šviesos. Ypač vakarais, po ilgos dienos. Net eidama į vonią užsidegu žvakę. Ir pagulėjimas vonioje iš paprasto nusiprausimo tampa ypatingu, tik man skirtu žiemos ritualu, kuris sušildo kūną ir suminkština širdį;
  • dar – kokybiškas maistas ir gėrimai, kad kūnas turėtų energijos, būtų lengvas ir tvirtas. Toks, kuriame man pačiai būtų gera būti. Juk, kaip sakoma, kūnas yra vieninteliai namai, kuriuos iš tikrųjų turime.

 

Tai mano žieminiai meilės sau receptai. Paprasti, skirti kasdienai ir lengvai įgyvendinami. O kas padeda tau?

 

Su meile – Vitalija Pilipauskė, www.vitale.lt

Palikti komentarą

* Saugos kodas





Vidutinis 4.8/5 įvertinimas pagal daugiau nei 250 skirtingų atsiliepimų!
4.8/5 įvertinimas
Esame ekologiški!
Siuntų pakavimui naudojame perdirbimui skirtas žaliavas!

GAUKITE KARŠČIAUSIUS PASIŪLYMUS!

(skaityti)