Gyvenimo džiaugsmas ir mūsų svajonės

Sveika, mieloji,

susitinkame pirmą kartą, ir aš be galo jaudinuosi. Man smalsu, kokia tu, kuo ir kur gyveni, apie ką galvoji, ko tikiesi ir apie ką svajoji. Rašau tau, nes noriu tave pažinti. Noriu su tavimi pasidalinti tuo, ką žinau, ką esu patyrusi ir supratusi, ir taip pat noriu sužinoti, kaip pasaulį matai tu. Juk mes visos skirtingos, kitokios, unikalios. Susitiksime čia kartą per savaitę, todėl man svarbu, kas tu esi, ir man svarbu, kad žinotum, kas aš.

Mane pavadino Vitalija. Davė man šį gyvybingą vardą saugodami, kad nenumirčiau. Gimiau per anksti, dar nepasirengusi. Todėl visi jaudinosi, kad galiu išeiti. Suprantu jų nerimą ir baimę. Suprantu, kad kai ką nors brangini, nori, jog tai su tavimi būtų kuo ilgiau. Ir kai skauda tavo artimam žmogui, atrodo, kad tai tau skauda. Ypač jei tas žmogus – tavo vaikas ar tavo mylimasis.

Kai paaugau, mėgdavau stebėti gėles. Arba rudens pakąstus lapus. Snaiges. Įsižiūrėti į tokią trapią ir dailią snaigę iš arti arti. Kad matyčiau jos pasišiaušusias, netvarkingas kojeles, jos nepakartojamą pavidalą, galintį akimirksniu ištirpti, vos man kvėptelėjus šiek tiek šilčiau, iš šiek tiek arčiau. Dabar suprantu, kad pati buvau kaip ta snaigė savo tėvams – kūrinėlis, kurį norisi išlaikyti kuo ilgiau, suprantant, kad neišlaikysi amžinybę, bet kad pabūtų su tavimi dar nors akimirką, dar. Ir jie suteikė man vardą, kuris neša gyvybę. Retą vardą, dažnesnį vyriška forma, kurį išgirdę kitų šalių žmonės dažnai nustemba: jame tiek gyvybinės jėgos!

Gali būti, kad vardas tapo burtažodžiu, ir padėjo man įsikabinti į gyvenimą. Kūdikis, dėl kurio gyvybės kovojo tėvai ir gydytojai, užaugo ir tapo moterimi, mama. Atrodo, paprasta, ar ne? Juk visos mes į šį pasaulį atkeliavome tokiu pat būdu. Vienos silpnesnės, kitos stipresnės, vienos garsiau rėkiančios apie savo teisę į maistą, mamos glėbį ir šilumą, kitos – nuolankesnės, kantresnės, tylesnės… Tačiau iš tiesų būti gyvai – tai didžulis stebuklas. Dovana, kurią turėtume išpakuoti visą, apžiūrėti, apčiupinėti iš visų pusių ir ja pasinaudoti, kad pradžiugintume save ir kitus.

Dabar suprantu, kad visas mūsų gyvenimas toks kaip tos pirmosios snaigės: lyg ir atsitiktinai nukrintantis mums į delną, šiek tiek netvarkingas, bet tuo ir tobulas. Trapus ir galintis akimirksniu pradingti, baigtis, pereiti į kitą etapą. Kas rytą prabundi vis kita – ar susimąstei kada nors apie tai? Kol tu miegi, tavo kūnas keičiasi. Jame miršta ir gimsta ląstelės, krinta ir auga plaukai, o ką jau kalbėti apie mūsų atmintį – kuri kas akimirksnį sugeria į save vis naujus šio pasaulio įspūdžius, garsus, vaizdus... Taip, mieloji, kas rytą tu atsibundi vis kita. Kas rytą gauni naują šansą naujai pradėti gyvenimą.

Ką norėtum pakeisti savo gyvenime? Apie ką svajoji, bet nedrįsti sau leisti? Ko nori, bet nedrįsti to siekti? Ar yra tokių dalykų? Norėčiau apie juos žinoti. Pasikalbėti su tavimi. Pasidalinti. Nes mano gyvenime buvo ir galbūt tebėra tokių norų ir svajonių, kuriuos slepiu net pati nuo savęs.

Kai buvau maža, mane mokė, kad norėti per daug yra netinkama. Kad norėti yra pavojinga, nes jei per daug nori arba esi laimingas, tai būtinai tuoj ateis bėda ir prisišauksi nelaimę. Mano aplinkoje, mano namuose, mano mokykloje žmonės retai kada šypsojosi. Retai kada nuoširdžiai džiaugėsi, padėjo vienas kitam. Retai – o gal net ir niekada – tepaklausdavo kito: o apie ką tu svajoji?

Man reikėjo nugyventi daug metų, kad drįsčiau sau pripažinti: manęs nemokė jaustis laiminga, jaustis sėkminga ir atsipalaidavusia. Manęs nemokė džiaugtis ir įžvelgti stebuklus paprasčiausiuose dalykuose. Tiesiog – augau tokiais laikais, tokioje sistemoje. Tačiau dabar aš jau suprantu, kad galiu rinktis: šypsotis ar susiraukti, džiaugtis ar užgniaužti savyje juoką, apsikabinti ar atsitraukti. Ir aš renkuosi svajoti, norėti, išgyventi savo gyvenimą pilnai, atvira širdimi ir su šypsena veide.

Prieš kelerius metus pamėgau daryti norų ir svajonių sąrašus. Turiu specialią knygelę, į kurią žymiuosi tai, ko trokštu: gyvybingesnio kūno, geresnės savijautos, jaukių namų, labiau atsipalaidavusių, laimingų vaikų… Tai, kas man tuo metu aktualu, rūpi. Ir žinai, kas įdomu? Kad vėliau grįžus prie to sąrašo, pasirodo, kad bent dalis svajonių bei norų išsipildo! Galbūt tai reiškia, kad iš tiesų egzistuoja norų magija ir traukos dėsnis, o galbūt tai, kad kai aiškiai sau pasakome, ko siekiame, imame… ir to pasiekiame!

O juk ne taip svarbu, kaip tai vyksta. Svarbiausia – kad VYKSTA! Tad kviečiu tave per šį mėnesį, kuris yra toks ypatingas, nes ką tik praėjo gražiausios metų šventės, pagalvoti ne tik apie gautas ar padovanotas dovanas, šventinius vakarėlius, bet ir leisti sau drąsiai svajoti, norėti ir geisti to, ko trokšti tu PATI, o kitąkart susitikusios pasikalbėsime, kuo jie skiriasi – mūsų poreikiai, norai, įgeidžiai ir svajonės.

Džiaukimės gyvenimu, mieloji!

Su meile – Vitalija Pilipauskė, www.vitale.lt