Facebook pixel
Kasdienės ir nekasdienės kelionės

Kasdienės ir nekasdienės kelionės

Keliauti – viena iš mano aistrų.

 

Anksčiau maniau, kad esu namisėda ir keliauju tik ištikus reikalui. O iš tiesų anksčiau tiesiog savęs nepaklausiau, ar mėgstu keliauti, ar man tai patinka. Kitaip tariant, keliavau nesąmoningai. Kviečia keliauti – sutinku. Ir plaukiu pasroviui. Nekviečia – liūdžiu, bet nieko nedarau, kad įkvėpčiau save ir kitus. Dykinėju po namus, skaitau, krapštausi. Juk irgi yra ką veikti. Visada randu ką nors. Susigalvoju. Na tai kas, kad truputį liūdna. Truputį kažko trūksta. Uždarau tas nerimo dureles, įsijungiu kokį filmą. Ir visai gerai diena praeina. Tik vakare ilgu. Nesuprantu ko.

 

O trūksta – gyvybės, gyvenimo. Nuotykio. Iššūkio. Netikėto, nekasdienio patyrimo. Tokio, kokį dovanoja kelionė. Maža arba didelė. Ne tiek ir svarbu.

 

Mažąsias keliones esu pamilusi. Joms nereikia ypatingų pastangų ar planų. Viskas, ko reikia, – leisti sau improvizuoti. Nukrypti nuo įprasto maršruto. Nors ir maža, tokia kelionė gali praskaidrinti visą dieną. Net įkvėpti dideliems pokyčiams.

 

Mano mažos kasdienės kelionės susideda iš paprasčiausių dalykų. Sakykime, kas rytą einu į darbą. Galėčiau važiuoti troleibusu, taip būtų greičiau. Važiuodama užtrunku apie 20 minučių. Eidama apie 45 minutes. Dvigubai ilgiau. Tačiau dažniausiai renkuosi eiti ir kas rytą padovanoti sau nuotykį. Dar prieš išeidama iš namų pasakau sau, kad šįryt skiriu 25 minutes laiko tik sau. Ir pakviečiu save būti smalsia. Atsiverti tos dienos orui. Pastebėti paukščius. Bundančias kavines. Žmonių veidus. Paspėlioti, apie ką jie galvoja. Kodėl štai šis liūdnas, o ana šypsosi. Sustoti prie upės. Stebėti, kaip keičiasi vanduo. Lytys, paukščiai, migla, saulės atspindžiai… Vietoj ėjimo didžiausia gatve pasirenku eiti mažesnėmis, gretimomis gatvelėmis. Arba per kiemus, kertant vaikų žaidimo aikšteles, skverus, vidinius parduotuvių kiemus.

 

Kiek atsimenu, man visada būdavo gera eiti. Augau kaime, todėl man ėjimas pirmiausia susijęs su gamta. Takai tarp tvenkinių, palei Nemuną, per pievas. Žiemą ir vasarą, rudenį ir pavasarį. Visu kūnu tyrinėjant, kokie supa kvapai, garsai, kokios spalvos aplinkui ir kaip jos keičiasi. Naktiniame žiemos danguje įžvelgiant žvaigždes. Pirštinėse savo pačios delnų šiluma šildant šąlančius pirštus. Vasarą stebint, kaip vandens paviršiuje atsispindi žydinčios lelijos ar laumžirgiai.

 

Užsimerkusi ir dabar galiu lengvai grįžti į tas vasaros pievas ir žiemos naktis. Atrodo, kad atmintis išsaugojo viską. Noriu to ar ne. Tai vidinės kelionės, kurioms nereikia net specialaus laiko. Tik ramiai kvėpuoti, užsimerkti ir leisti prisiminimams (o gal vaizduotei) nunešti į bet kurį išgyventą laiką ir erdvę.

 

Prieš kelias dienas jau vėlų vakarą ėjau namo. Tačiau užuot ėjusi tiesiai, nutariau apeiti namą, pasitaikusį pakeliui. Už jo įžvelgiau tamsoje boluojančias sūpynes. Nuklotos stora pusnimi, jos atrodė miegančios. O gal pamirštos. Ir kartu keistai kvietė. Ėmiau ir pasidaviau šiam kvietimui. Atsisėdau į tą minkštą pusnį ir pradėjau sūpuotis. Šalta, bet minkšta žiemos tamsa. Tyla, tik kažkur toliau ūžia mašinos. Aš ir sūpynės. Pakeliu galvą aukštyn. Prasiskleidžia debesys, o tarp jų – ryški, mažutė žvaigždė. Nuščiūvu. Taip gražu. Aš ir sūpynės. Sėdžiu ant pusnies. Supamės abi: aš ir pusnis. Aplink irgi pusnys. Naktis. Ir žvaigždė. Tik kelios minutės, ir aš vėl pakeliui į namus. Vėl įprastame maršrute, bet jau patyrusi tokį gražų ir paprastą žiemos nuotykį. Sklidina kažkokio nepaprasto gerumo ir ramybės.

 

Tokios tos mažos kelionės. Jas labai paprasta pasidovanoti kasdien. Einant į darbą, parduotuvę, lydint vaikus. Tik keli žingsniai nuo stotelės, kurioje paprastai lauki autobuso, – štai suoliukas, kurio anksčiau nepastebėjai ir ant kurio gali būti visai smagu prisėsti. Pasuki už kampo ir pamatai parduotuvę, į kurią neturėjai nei progos, nei reikalo užeiti – ir nutari, kad šiandien ta diena, kai skirsi sau kelias akimirkas tarp tų niekada nematytų daiktų. Nežinau, kaip tau, bet man taip nutinka gana dažnai – iš tokio intuityvaus užsukimo į mano planuose net nebuvusią parduotuvę, grįžtu su trofėjumi: gėlėta suknele, neįtikėtinai dailiais bateliais, papuošalu ar arbata... Skubėdama gatve užuodei gundantį kvapą – stabtelk, pasimėgauk juo ir paklausk savęs, iš kur jis sklinda. Gal tai maža kepykla, gal kvepalų parduotuvė arba netoliese vyšninį tabaką rūkantis žmogus? Pasimėgauk šia akimirka, ir pažadu – gyvenimas tau padovanos dar daug tokių mažų malonumų didžiojoje kasdienybės tėkmėje.

 

Beje, eidama, stebėdama, sustodama ne tik patiriu nuotykių, bet ir esu dėmesinga savo sveikatai ir grožiui. Kažkada esu skaičiusi apie tyrimą, nustačiusį, jog 1 valanda ėjimo aktyvuoja kalorijų deginimo procesus ir gerą nuotaiką 12-ikai valandų! Tyrimai tyrimams, o man pakanka to nuostabaus pojūčio kūne, kuris aplanko po kiekvieno gero pasivaikščiojimo.

 

O kur dar didelės kelionės. Tos, kurias planuoji ilgai. Kurioms perki lagaminus. Arba žemėlapius. Užsakai viešbutį arba susitari su draugais, kuriuos ketini lankyti. Kai jau žinai, kad norėsi paragauti kažko, ko yra tik toje vietoje, įsigyti tai, ko galima įsigyti tik ten, pamatyti tai, ką pamatyti svajojai gal jau ne vienerius metus… Tai didžiosios kelionės, kurios kartais pralekia kaip viena diena. Arba akimirka. Tačiau įspūdžių palieka ilgam. Gali būti, kad po dešimties ar dvidešimties metų svajingai ištarsi: pameni, o kai mes buvome Italijoje… Tuo metu tavo didžioji kelionė jau bus tapusi vidine kelione; ir tais pačiais takais, su tais pačiais bateliais ar suknele, kurių jau seniai nebeturi, savo atmintyje galėsi keliauti begales kartų. Tam, kad save pamaitintum, pasidžiaugtum, pailsėtum ten, kur buvo taip gera.

 

Dievinu keliones visomis jų formomis. Jos padeda atsikratyti nuobodulio ir inercijos. Tyrinėti pasaulį. Pažinti save, savo baimes ir ribas. Sužinoti neįtikėtinų dalykų. Susipažinti su naujais žmonėmis, patiekalais, kraštovaizdžiais. Padeda nurimti ir susitelkti. Arba atsitraukti ir pervertinti. Todėl keliaukime. Keliaukime netikėtais maršrutais savo kasdienybėje ir priimkime didžiųjų kelionių iššūkius. O kai fizinei kelionei nėra laiko, pinigų ar tiesiog jėgų, prisiminkime vidines keliones. Užsimerkime ir grįžkime ten, kur mums jauku ir gera. Tam, kad pailsėjusios drąsiai nertume į naujus nuotykius, o ne tam, kad gailėtume to, kas praėjo.

 

Su meile – Vitalija Pilipauskė, www.vitale.lt

Palikti komentarą

* Saugos kodas





Vidutinis 4.8/5 įvertinimas pagal daugiau nei 250 skirtingų atsiliepimų!
4.8/5 įvertinimas
Esame ekologiški!
Siuntų pakavimui naudojame perdirbimui skirtas žaliavas!

GAUKITE KARŠČIAUSIUS PASIŪLYMUS!

(skaityti)